Kai informaciniai srautai vis dažniau veikia kaip „informaciniai šuliniai“, o nerimas dėl ateities tampa vis ryškesnis, svarbu ieškoti būdų atkurti pasitikėjimą, stiprinti žmonių tarpusavio ryšius ir ugdyti atsparumą. Apie tai kalbamės su Jurgita ir Karolina, kurios, remdamosi vietokūros (angl. placemaking) principais bei Rykantų pašto pavyzdžiu, ieško naujų būdų kurti atviresnę, glaudesnę ir atsparesnę visuomenę. Šis pokalbis – kvietimas atitrūkti nuo vienpusių informacinių kanalų ir ateiti į tikras erdves, kur žmonės susitinka, diskutuoja ir drauge formuoja saugesnę bei stipresnę aplinką.
– Jurgita, Karolina, pradėkime iš toliau. Socialiniuose tinkluose dažnai susidaro vadinamieji „informaciniai šuliniai“. Kaip tai veikia mus ir bendruomenes?
Jurgita: Socialiniai tinklai uždaro mus savotiškuose ratuose – matyt, juos galima pavadinti ir „informaciniais šuliniais“. Ten girdime tik tai, kas atitinka mūsų pažiūras ar baimes. Tai gali sustiprinti neigiamų žinučių poveikį ir sukelti didesnį nerimą ar baimę. Žinot, mano “informaciniame šulinyje” šiuo metu gūdoka, o kaip jūsiškiame? O gal ir realybėje taip, ne tik algoritmų gilinamuose šuliniuose? Man atsibodo gąsdinimai: “bus karas”, “neišvengsime ir Lietuvoje neramumų…”. Skleidžiasi baimės, neišvengiamybės nuotaikos, o pavymui dar vardijami kaltieji… Bet sustokim. O ką darome, kad tiek realybėje, tiek informaciniame šulinyje daugėtų skaidraus vandens? Man, kaip žmogui iš NVO sektoriaus dažnas atsakymas yra – susiburti. Manau, svarbu atsitraukti nuo filtruojamų aplinkų ir ieškoti būdų išplėsti savo informacinę erdvę, savo žinias patikrinti realiame gyvenime. Manau, puikus būdas tam – paprasčiausiai “nueiti nuo ekranų” ir dalyvauti bendruomeninėse veiklose, galų gale, pačiam jas inicijuoti. Tokiam sprendimui reikia viešųjų erdvių.
Karolina: Aš taip pat pastebiu, kad ir mano „informaciniame šulinyje“ pastaruoju metu nėra labai šviesu. Pritariu tau, Jurgita. Kliautis vien savo “informaciniu šuliniu” negalime – tai skatina poliarizaciją, daug naudingiau mums visiems siekti pažinti plačiau ir įsitraukti į dialogo erdves. Galime naudoti savo platformas kurti daugiau įtraukiančių, atvirų diskusijų. Tai svarbu ne tik skaitmeninėje erdvėje, bet ir realybėje. Štai mes turime Rykantų paštą, Vilnijos krašte – tai ir klausiame savęs kaip čia susitinkantys žmonės gali tapti dialogo bendraautoriais ir patirti didesnę sanglaudą ir pasitikėjimą.
– Jūs minite konkrečią vietą – Rykantų paštą, kaip dialogo erdvę, tad pratęskime ir panagrinėkime vietokūros konceptą ir kaip jis jūsų skleidžiamas Rykantuose.
Karolina: Vietokūra nėra vien tik erdvių ar infrastruktūros atnaujinimas – tai visų pirma procesas, kuris įtraukia žmones. Tai apie atviros vietos kūrimą, apie bendruomenę, vietos identiteto stiprinimą ir klausymąsi kokie poreikiai sunešami į tą atvertą erdvę. Pavyzdžiui, bendruomenės įtraukimas į sprendimų priėmimą ar net mažų, tačiau reikšmingų iniciatyvų kūrimą, gali sąlygoti didesnį pasitikėjimą, stipresnį vietos identitetą ir ryšius tarp žmonių.
Leisdamiesi į vietokūros procesą Rykantuose tikimėjomės praplėsti savo vilnietišką būvį ir kitiems pasiūlyti sulėtėti, atsitraukus nuo miesto į savo darbus pažvelgti iš šalies, tačiau dabar – prabėgus keleriems metams nuo Rykantų pašto įsigijimo ir pasikeitus geopolitinei situacijai, suprantame turintys solidų įrankį ir galintys tvirtinti valstybės saugumo pamatą. Girdime ir mes, kad teiginys skambus, tačiau remdamiesi vietokūros principais savo veikloje, savo kaime matome, kad kaip viešoji ne pelno siekianti organizacija privalome apmąstyti ir prisiimti dalį atsakomybės už saugumo struktūros kūrimą ir/ar palaikymą.
Jurgita: Sutinku. Dažnai matome, kad gražiai renovuotos vietos nustoja veikti, nes nebuvo įtraukta bendruomenė. Tikras vietokūros rezultatas yra tada, kai erdvė tampa gyva ir svarbi žmonėms, o jie joje jaučiasi dalyvaujantys ir reikalingi. Tai turi būti procesas, kuris kviečia įsitraukti, o ne tik stebėti iš šono. Iki šiol dėjome pagrindą – renovavome senąjį pašto pastatą, įrengėme erdves susitikimams, įsiklausėme ir pažindinomės su žmonėmis, kvietėmės ir vežėmės svečius į paštą, kad jį atrastų kaip vietą sau ir kiti miestiečiai. Taip pat gilinomės į šios vietos istoriją, gamtos unikalumą. O tikslas, į kurį norime eiti, nors žinome, kad niekada nebus galutinės stotelės – vietokūros būdu megzti saugumo tinklus, stiprinti žmonių pasitikėjimą, žmonėms duoti įrankių dalyvauti ir kurti bendrą viešąjį reikalą.
Matyt, tikslas būtų kiek kitas, jei ne hibridinio karo realijos, deja, pastarųjų pasirinkti negalime, tad belieka apsispręsti, kaip veikiame esamomis sąlygomis. Ar “autopilotu”, kaip įpratę, ar visgi giliai suvokę šių dienų poreikius ir kuo galime prisidėti. Hibridinio karo kontekste, kur pagrindinės grėsmės kyla iš dezinformacijos, socialinių įtampų skatinimo, infrastruktūros atakų ir visuomenės suskaldymo, vietokūra tampa svarbia priemone stiprinant socialinę sanglaudą, atsparumą ir saugumo tinklus.
– Kaip Rykantų paštas tapo vietokūros pavyzdžiu? Kokias veiklas jis vykdė?
Jurgita: Savo vietokūros procese Rykantuose nesiekiame žmonių suvilioti pramoga, gal net atvirkščiai. Tai nėra vartotojiškas modelis „ateik – pažiūrėk – išeik“. Man svarbu tai, kad vietokūra kviečia dalyvauti, kurti turinį, pristatyti savo idėjas. Tai ne „mes“ suteikiame pramogą „jiems“, o kartu formuojame erdvę, kurioje įdomu, aktualu ir prasminga visiems. Tokiu būdu mažiname atskirtį, nepaliekame žmonių tik vartotojų vaidmenyje, bet kviečiame juos tapti bendraautoriais. Be abejo, turime prisitaikyti. Reikia pamąstyti, kada, kur ir kaip kviečiame, kad dalyvauti galėtų skirtingi žmonės. Jei renginys vyksta darbo metu ir kviečiame plačią bendruomenę, akivaizdu, kad ateis tik tie, kuriems tai – darbinė veikla. Tai uždaro ratą. Vietokūra ragina jautriai įvertinti situaciją, kad iš tiesų susitiktų įvairesni balsai. Jei nesigilinsime į tokias detales, turėsime tik dar vieną “mes ir jie” platformą, kur viena pusė tiki, kad sprendžia problemą, o kita jaučiasi tiesiog stebima iš šono. Vietokūra siūlo ne deklaratyvią, o tikrą įtrauktį: atviras duris po darbo valandų, realius įrankius žmonėms patiems imtis veiksmų, o ne tik būti pasyviems dalyviams.
2024-aisias Paštas tapo erdve, kur bendruomenės nariai galėjo veikti. Per metus kartu su vietos žmonėmis buvo sukurta įvairių renginių ir iniciatyvų, pavyzdžiui, Jurginų žydėjimo paroda su poezijos skaitymu, knygų aptarimas, kūrybinėmis dirbtuvės, žygis po Semeniukų bei Saidės draustinius. Viskas iš vietos žmonių iniciatyvos! Karolina: Naujiems metams esame pasiruošę plėsti „paštininkų“ ratą ir kviečiame prisijungti visus, norinčius dalintis, o mes esame pasiruošusios padėti ir rasti formą atsineštai temai išskleisti.
– Koks, jūsų manymu, vietokūros vaidmuo stiprinant atsparumą, ypač šiandienos kontekste?
Karolina: Jau palietėme tai, kad karo aplinkybėse grėsmės kyla ne tik prie sienų, bet ir mūsų galvose: dezinformacija, kurstomos socialinės įtampos, visuomenės susiskaldymas. Vietokūra tam tikra prasme „sutankina“ socialinį audinį. Kai žmonės pažįsta vieni kitus, turi erdves diskusijai, dalijimuisi, atsiranda pasitikėjimas, bendrumo jausmas. Tai ir yra ta nematoma, bet labai reali saugumo ir atsparumo ašis. Vietokūrinės erdvės, tokios kaip Rykantų paštas, gali tapti vietiniais “mazgais”, stiprinančiais visuomenės saviorganizaciją.
Jurgita: Vietokūra ugdo atsakomybę ir solidarumą. Kai žmonės turi galimybę dalyvauti, jie tampa labiau pasitikintys vieni kitais ir savimi. Tai ne tik stiprina bendruomenę, bet ir padeda jaustis saugiau. Būtent tokie žmonės ir bendruomenės yra pagrindas stipriai visuomenei.
– Ar vietokūros principai galėtų būti taikomi ir valstybės gynybiniams pajėgumams stiprinti?
Karolina: Žinoma. Vietokūra gali sukurti tinklą vietų, kurios krizės ar karo metu taptų prieinamomis visiems – nepriklausomai nuo politinių ar socialinių skirtumų. Tai erdvės, kur žmonės gali susiburti, gauti informaciją ar koordinuoti veiksmus. Įdomu, kad šiomis idėjomis domisi ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, estai kuria autonomiškus rezervų centrus-parduotuves, ruošia žmones, kurie padėtų vieni kitiems, jei susidarytų ekstremali situacija. Vietokūra čia – kaip prevencinė priemonė: mes ne tik laukiame, bet ir aktyviai formuojame socialinę erdvę, idėjinį tinklą.
Jurgita: Ir tai nėra vien tik apie infrastruktūrą. Tai taip pat yra požiūris, skatinantis veikti. Iš esmės, vietokūra grąžina atsakomybę ir įrankius patiems žmonėms. Jei mes dabar mokomės mąstyti globaliai, bet veikti lokaliai, krizės metu būsime pasiruošę.
